Using EBYVCP Primary Sources in the Classroom
YIVO Vilniaus kolekcijos pristatymas mokyklose

LANGUAGE/KALBA:    English    |    Lietuvių

Jewish LiteratureŽydų literatūra

Yankev Dinezon and Y.L. Peretz

Classic Yiddish writers Yankev Dinezon (seated), with Y. L. Peretz and a framed portrait of Mendele Moykher-Sforim (Sholem Yankev Abramovitsh), ca. 1890s.

Modern Yiddish literature began under the influence of the Haskalah, or Jewish Enlightenment, which sought the modernization and reform of traditional Jewish culture and society through access to secular education. The Haskalah began in the late 18th century and gathered momentum in the 19th century. The early maskilim (proponents of the Haskalah) wrote in Hebrew. In 1853, Avraham Mapu’s novel Ahavat Tsiyon (The Love of Zion) was published in Vilna and marked a new era for Hebrew prose.

Some of these intellectuals soon realized that if they wanted a wider readership that they would need to write in Yiddish, the language of the Jewish masses.  The first Yiddish periodical, Kol mevaser, was published in 1862, and became a fruitful venue in which young Yiddish authors could reach a wide readership. Sholem Yankev Abramovitsh, most well-known under his pen name, Mendele Moykher-Sforim, published in Kol mevaser, and today is universally acknowledged as the “grandfather of Yiddish literature.” Mendele’s writings often brought to the fore the harsh life of Jews and the moral decisions they were forced to make in the face of extreme poverty. Other writers also dealt with social and cultural issues, such as social injustice, education of children, and the position of women in the family and society.

In the 1870s, many Yiddish authors emerged who wanted to capitalize on the growing Yiddish readership by offering more popular novels that were both entertaining and didactic, just like other forms of contemporary European popular fiction. The first Yiddish bestseller was written by Yankev Dinezon and was published in Vilna in 1877. Rather than offering readers a happy ending, which Dinezon felt was unrealistic, Der shvartser yunger-mantshik ends with the death of the protagonist. The widespread appeal of Dinezon’s book signified the emergence of mass Yiddish literary production. Another famous Lithuanian Jewish writer of popular Yiddish novels was Ayzik Meyer Dik.

The most well-known and widely read Yiddish writer, Shalom Rabinovitz, known world-wide by his pen name, Sholem Aleichem (the traditional Yiddish greeting), began his writing career in the 1880s. Sholem Aleichem was a prolific writer and produced hundreds of monologues, short stories, children’s stories, novels, and plays. His novels spoke directly to the folk, and his most beloved characters like Menachem Mendel and Tevye the Milkman are all hapless dreamers, schlemiels who always believe their luck will change, and who laugh through every hardship they face. 

The first decades of the twentieth century was a time of prolific cultural activity for Yiddish writers. Several cities, including Warsaw, Vilna, and New York emerged as major centers for Yiddish cultural production. Vilna became home to leading literary journals including Literarishe monatshriftn, which was dedicated to publishing quality contemporary literature. A new generation of Yiddish writers emerged including Sholem Asch, Dovid Eynhorn, and Dovid Bergelson. These writers, schooled in and inspired by contemporary European culture, joined other European modernist writers in searching for new aesthetic ideas that pushed the limits of literary style and structure. In Vilna, many avant-garde writers emerged, including members of Yung-Vilne, a loose association of modernist leftist writers, poets, and artists. Among its members were Abraomas Sutzkever, Chaim Grade, and Shmerke Kaczerginski. 

Modern Hebrew literature, too, continued its development, in tandem with the Zionist movement, which strove for a Jewish homeland in Palestine. Among the important Hebrew writers with roots in Europe were Shemu’el Yosef Agnon, who won the 1966 Nobel Prize for Literature, and the poet Hayim Nahman Bialik, whose work became the foundation for  modern Israeli poetry.

Žydų literatūra

Yankev Dinezon and Y.L. Peretz

Jidiš kalba rašę rašytojai Jokūbas Dinezonas (sėdi) ir Izaokas Leibušas Perecas prie Mendelė sMoicher-Sforimo (tikr. Šolemas Jokūbas Abramovičius) portreto, XIX a. paskutinis dešimtmetis.

Moderniosios literatūros jidiš kalba gimimą paskatino Haskalos  (žydų apšvietos) judėjimas, kuris siekė modernizuoti ir reformuoti tradicinę žydų kultūrą ir visuomenę, atveriant kelią į pasaulietinį švietimą. Haskalos judėjimas prasidėjo XVIII a. pabaigoje, o pagreitį įgijo XIX  a. pradžioje. Pirmieji maskilai (Haskalos šalininkai) rašė hebrajiškai. 1853 m. Vilniuje buvo išleistas Abraomo Mapu romanas „Siono meilė“ (Ahavat Tsiyon), kuris pradėjo naują hebrajų prozos erą.

Kai kurie iš šių intelektualų greitai suprato, kad norėdami pasiekti platesnį skaitytojų ratą, jie turėtų rašyti jidiš, Rytų Europos žydų kalba. Pirmąjį jidiš žurnalą „Kol mevaser" pradėta leisti  1862 m. Jis suteikė puikią galimybę jauniesiems jidiš autoriams pasiekti plačią skaitytojų auditoriją. Šolemas Jokūbas Abramovičius, geriau žinomas Mendele Moicher-Sforimo slapyvardžiu, rašė žurnalui „Kol mevaser“, o šiandien jis yra laikomas jidiš literatūros seneliu. Mendele kūriniuose dažnai buvo pavaizduotas sunkus žydų gyvenimas ir moraliniai sprendimai, kuriuos jie privalėjo priimti, susidurdami su dideliu skurdu. Kiti rašytojai taip pat nagrinėjo socialines ir kultūrines temas, tokias kaip socialinė neteisybė, vaikų švietimas bei moterų padėtis šeimoje ir visuomenėje.

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje nemažai jidiš kalba rašančių autorių, norėdami turėti daugiau skaitytojų, stengėsi kurti populiaresnius pramoginius ir didaktinius romanus, panašius į tuometės Europos grožinės literatūros žanrus. Pirmąjį bestselerį jidiš kalba, kuris buvo išleistas 1877 m. Vilniuje, parašė Jokūbas Dinezonas. Vietoj laimingos pabaigos, kurią autorius laikė nerealia, romanas „Juodaplaukis jaunuolis“ (Der shvartser yunger-mantshik) baigiasi pagrindinio veikėjo mirtimi. Tarptautinis J. Dinezono knygos pripažinimas simbolizavo masinės literatūros jidiš kalba kūrybos pradžią. Kitas žinomas lietuvių žydų populiarių romanų autorius buvo Aizikas Mejeris Dikas.

Populiariausias ir skaitomiausias kūrinių jidiš kalba rašytojas Šolemas Rabinovičius, visame pasaulyje žinomas Šolem-Aleichemo (tradicinis pasveikinimas jidiš kalba) slapyvardžiu, rašytojo karjerą pradėjo XIX a. 9-ajame dešimtmetyje. Šolem-Aleichemas buvo produktyvus rašytojas, sukūręs šimtus monologų, istorijų, pasakojimų vaikams, romanų ir spektaklių. Jo romanai be vargo pasiekėžmonių širdis, o kultiniai herojai – Menachemas Mendelis ir Pienininkas Tevjė – yra nelaimingi svajotojai, naivuoliai, kurie visada tiki sėkme, juokiasi iš visų juos užgriūvančių sunkumų.

Pirmieji XX a. dešimtmečiai rašytojams jidiš kalba buvo vaisingos kultūrinės veiklos laikotarpis. Kai kurie miestai, tarp jų Varšuva, Vilnius ir Niujorkas, tapo svarbiausiais jidiš kultūros centrais. Vilnius buvo pagrindinių literatūros žurnalų (tarp jų ir žurnalo „Literarishe monatshriftn“ („Literatūros mėnraštis“), skirto kokybiškai moderniajai literatūrai jidiš kalba) namai. Iškilo nauja rašytojų jidiš kalba karta, tarp jų buvo Šolemas Ašas, Dovidas Einhornas ir Dovidas Bergelsonas. Įkvėpti tuometinės Europos kultūros ir švietimo, šie kūrėjai prisijungė prie kitų moderniųjų Europos rašytojų ir ieškojo naujų estetinių idėjų, kurios praturtintų literatūros stilių ir struktūrą. Vilniuje atsirado daug avangardinės literatūros rašytojų, tarp jų ir grupės „Yung Vilne“(„Jaunasis Vilnius“) nariai – modernieji kairiųjų pažiūrų rašytojai, poetai ir menininkai. Vieni žinomiausių buvo Avromas Suckeveris, Chaimas Gradė ir Šmerkė Kačerginskis.

Tuo tarpu modernioji literatūra hebrajų kalba vystėsi kartu su sionistų judėjimu, kurio tikslas buvo atkurti žydų valstybę Palestinoje. Tarp svarbių rašytojųhebrajų kalba, turinčių šaknų Europoje, galima paminėti Samuelį Juozapą Agnoną, 1966 m. pelniusį Nobelio literatūros premiją, ir poetą Chaimą Nachmaną Bialiką, kurio kūriniai padėjo šiuolaikinės Izraelio poezijos pagrindus.