Using EBYVCP Primary Sources in the Classroom
YIVO Vilniaus kolekcijos pristatymas mokyklose

LANGUAGE/KALBA:    English    |    Lietuvių

Jews in Lithuanian HistoryŽydai Lietuvos istorijoje

Bakery Stamp

Stamp, possibly for use in a ration booklet, for the bakery of the Gezelshaft "Arbayter" (Worker's Society), Vilna, ca. 1915, during World War I. The name of the bakery appears in four languages: Yiddish, Polish, German, and Lithuanian.

The first Jewish community was established in Lithuania in the late 14th century when  Vytautas the Great  issued a charter granting approximately 6,000 Jews legal status, communal autonomy, and the right to participate in all areas of local commerce. From the mid-16th century to the 1760s, the Jewish community was officially represented by the Va’ad Medinat Lita (Council of Lithuanian Jewish Communities), which regulated social, economic, and political matters for the Jewish community, including collecting taxes owed to the government and representing the community before Lithuanian authorities.

When Lithuania fell under Russian rule at the end of the 18th century, the Vilna, Kovna, and Grodno provinces were included in the “Pale of Settlement,” the only territory in the Russian Empire in which Jews were allowed to live. By 1900, there were approximately 760,000 Jews in the greater Lithuanian territories. A dozen communities, including Bialystok, Bobruisk, Brest Litovsk, Dvinsk, Gomel, Grodno, Kovna, Minsk, Mogilev, Pinsk, and Vitebsk, each had a Jewish population of more than 20,000. The largest Jewish population lived in Vilna, where, by the early 1880s, Jews made up about 45% of the city’s total population.

The Jewish community was diverse and not ideologically united. For some Jews, the center of life was religion and the world of synagogue and yeshiva. But some took whatever opportunities they could find to learn Russian and become assimilated and middle class. Others joined anti-tsarist movements. There were a number of Jewish anti-tsarist organizations, including the socialist General Union of Jewish Workers, known as the Bund, which was established in Vilna in 1897. Sometimes there were examples of each of these three “types” among brothers and sisters in the same family!

Like other new republics formed after World War I, Lithuania was bound by treaties signed in Paris in 1919 to provide full equal rights to its minorities. Jews were the largest minority in interwar Lithuania and most were enthusiastic supporters of Lithuanian independence. Many of them fought for it. The Association of Jewish Fighters for Lithuanian Independence produced Lithuanian-language publications.

In the first Lithuanian government of 1918, Jacob Vigodski was minister of Jewish affairs, Shimshon Rosenboim was deputy foreign minister, and Nachman Rachmilevichwas deputy minister of commerce. Between three and eight Jewish representatives were elected to each of the three regular Lithuanian parliaments.  But an increasingly nationalist Lithuanian political leadership and the Voldemaras–Smetona coup d’état of December 1926 led to the revocation of civic rights for minority communities and Jews were no longer represented in high offices of the national government. 

During the year of Soviet rule of Lithuania in 1940-1941, some Jews served in the state apparatus alongside Russians and Lithuanians. Others suffered at the hands of the Soviets. Eighty-three percent of the private businesses nationalized were owned by Jews. 7,000 Jews were included during the mass deportations of Lithuanian citizens. Under Nazi rule, almost the entire Jewish community was wiped out through mass murder. The Nazis confined Jews to ghettos, where many succumbed to starvation and disease. But most met their deaths by being shot by Germans and their Lithuanian collaborators.  

A few thousand Lithuanian Jews survived concentration camps, labor camps in the Soviet Union, fighting as partisans in the woods, or by being rescued and hidden by Lithuanians. (Over 800 Lithuanians are officially counted among the Righteous Among the Nations by the State of Israel.) But few of these survivors returned to Lithuania after the war. The genocide of the Nazi period was followed by the repression of the Soviet era. There are not many traces of the vibrant Jewish community that once existed. (For example, there were once over one hundred synagogues in Vilna. Today there is one functioning synagogue.) There are an estimated 3,000 Jews in Lithuania today, most of whom live in Vilnius.

Žydai Lietuvos istorijoje

Bakery Stamp

Antspaudas, tikriausiai naudotas maisto knygelėje, kuri buvo skirta Darbininkų sąjungos (jid. Gezelshaft „Arbayter“) kepyklai „Darbininkas“ Pirmojo pasaulinio karo metais. Vilnius, 1915 m. Kepyklos pavadinimas keturiomis kalbomis: jidiš, lenkų, lietuvių ir vokiečių.

Pirmoji žydų bendruomenė Lietuvoje įkurta XIV a. pabaigoje, kai Vytautas Didysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydams suteikė privilegiją, kuri maždaug 6000 žydų garantavo autonomiją ir teisę dalyvauti visose vietos prekybos srityse. Nuo XVI a. vidurio iki 1760 m. žydų bendruomenei oficialiai atstovavo Lietuvos žydų bendruomenių taryba (Va'ad Medinat Lita), kuri reguliavo žydų bendruomenės socialinius, ekonominius ir politinius reikalus, įskaitant valstybės mokesčių rinkimą ir atstovavimą žydų bendruomenei bendraujant su valdžios institucijomis.

Kai XVIII a. pabaigoje Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi, Vilniaus,  Kauno  ir Gardino provincijos atsidūrė Sėslumo zonos ribose - Rusijos imperijos teritorijose, kuriose leista gyventi žydams. Iki 1900 m. plačiose Lietuvos teritorijose gyveno apie 760 000 žydų. Dešimtys bendruomenių, tarp jų, Baltstogė, Bobrujskas, Brestas, Dvinskas, Gomelis, Gardinas, Kaunas, Minskas, Mogiliovas, Pinskas ir Vitebskas, turėjo daugiau nei 20 000 žydų narių. Daugiausia žydų gyveno Vilniuje, kur  1880-aisiais žydai sudarė apie 45% visų miesto gyventojų.

Žydų bendruomenė buvo įvairi, taip pat ideologiškai. Kai kurių žydų gyvenimo pagrindą sudarė religija ir sinagogos bei ješivos pasaulis. Kiti ieškojo visų įmanomu galimybių išmokti rusų kalbą, asimiliuotis ir tapti viduriniąja klase. Treti prisijungė prie anticaristinių judėjimų. Veikė keletas žydų anticaristinių organizacijų, tarp jų, socialistinė Visuotinė žydų darbininkų sąjunga, žinoma kaip Bundas, įsteigta 1897 m. Vilniuje. Kartais vienoje šeimoje galėjo gyventi  tris skirtingas ideologijas išpažįstantys asmenys!

Lietuva, kaip ir kitos naujos šalys, susikūrusios po I pasaulinio karo, 1919 m. Paryžiuje pasirašė sutartį, kuri įpareigojo visoms mažumoms suteikti lygias teises. Žydai buvo didžiausia tarpukario Lietuvos tautinė mažuma, dauguma jų buvo entuziastingais Lietuvos nepriklausomybės šalininkais. Daugelis jų kovojo už nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės žydų kovotojų asociacija publikavo lietuviškus leidinius.

1918 m. suformuotoje pirmojoje Lietuvos vyriausybėje Jokūbas Vigodskis tapo žydų reikalų ministru, Šimšonas (Simonas) Rozenbaumas buvo užsienio reikalų viceministras, o Nachmanas Rachmilevičius– prekybos viceministras. Visuose trijuose tarpukario Lietuvos Seimuose buvo nuo trijų iki aštuonių žydų atstovų. Tačiau auganti nacionalistinė politinė įtampa ir 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas valstybinis perversmas mažumoms turėjo liūdnų pasekmių, buvo panaikintos pilietinės teisės, aukščiausiose valdžios institucijose nebeliko žydų atstovų.

Pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941 m.) kai kurie žydai kartu su rusais ir lietuviais tarnavo naujos valdžios aparate. Kiti nukentėjo nuo sovietų rankų. Iš visų nacionalizuotų privačių įmonių 83 proc.buvo žydų nuosavybė. Apie 7000 žydų buvo deportuota. Nacių okupacijos laikais beveik visa žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Naciai uždarė žydus getuose, kur daugelis mirė nuo bado ir ligų. Tačiau dauguma buvo išžudyta vokiečių ir jų lietuvių pagalbininkų.

Keli tūkstančiai Lietuvos žydų išgyveno koncentracijos stovyklose, Sovietų Sąjungosdarbo stovyklose, kaip partizanai kovojo miškuose arba buvo išgelbėti lietuvių šeimų. (Izraelio valstybė Pasaulio tautų teisuolių garbės vardą skyrė daugiau kaip 800 lietuvių.) Vis dėlto į Lietuvą grįžo tik nedaugelis per karą gyvų likusių žydų. Vėliau nacių genocidą pakeitė sovietmečio represijos. Šiandien Lietuvoje nelikę itin daug žydų bendruomenės pėdsakų. (Pavyzdžiui, Vilniuje anksčiau buvo daugiau kaip 100 sinagogų. Šiandien veikia tik viena.) Skaičiuojama, kad dabar Lietuvoje gyvena apie 3000 žydų, kurių dauguma – Vilniaus gyventojai.