Using EBYVCP Primary Sources in the Classroom
YIVO Vilniaus kolekcijos pristatymas mokyklose

LANGUAGE/KALBA:    English    |    Lietuvių

Local Jewish History & CultureVietinė žydų istorija ir kultūra

Schoolboys in Vilna

Boys entering the Mefitsei Haskalah School in Vilna, 1929. The Hevrah Mefitsei Haskalah Society (Society for the Promotion of Culture Among the Jews of Russia) was founded in St. Petersburg in 1863 with the financial support of wealthy Jews such as the Barons Gunzburg and Leon Rosenthal. Its original purpose was to disseminate Russian language and culture among the Jews in order to encourage assimilation and to remove the cultural and religious barriers between Jews and Russians. The founders believed that this would hasten the granting of civic equality to Jews. The school in Vilna was founded in 1909.

For Jews, Lithuanian lands are known as Lite and include the region once ruled by the Grand Duchy of Lithuania, as well as other regions of Estonia and Latvia. But the word means more than just a geographical territory – for Jews “Lite” continues to bring to mind one of the most spiritually and culturally accomplished Jewish communities that ever existed. Lite is as much an idea as it is a place.

Jews were the largest minority in Lithuania before World War II. Two-thirds lived in the capital, Kaunas, and there were other significant communities in Panevėžys; Šiauliai; and Ukmergė. Many others lived in over 270 towns and villages. Vilnius, now the capital of Lithuania, was the most famous Jewish community of Lithuanian lands, called Vilna by Jews. By the end of the nineteenth century, Jews made up about 40% of the city’s population.

As was the pattern in much of Eastern Europe, Jews often constituted the majority of the population of the small market towns that served as a commercial hub for surrounding villages. In this type of town (called a shtetl by Jews), Jews often lived close to the central marketplace, where they had shops and other businesses, or where they worked as buyers and sellers of agricultural produce and livestock. Synagogues, also usually located near the marketplace, were as much a part of the landscape as churches. 

Jews also lived in villages, where they tended to fill specific niches in the rural economy. Before the end of the nineteenth century, for instance, the majority of blacksmiths in Lithuanian villages were Jews. Other typically Jewish village occupations included inn-keeping, milling, and shoemaking.

Traditionally, Lithuanian Jews identified closely with their own ethnic and religious community, just as everyone else around them did. Of course, this began to loosen and change over time. By World War II, there were many Jewish children who attended Lithuanian-language schools and some Jews who were no longer religiously observant and had more secular lifestyles.

Lithuanian Jewish culture and religion had a lot in common with Jewish culture and religion in Poland, Russia, Ukraine, and the Austro-Hungarian Empire. But there were also distinctive Lithuanian Jewish customs, traditions, and folkways. Lithuanian Jews took pride in this distinctive Litvish culture, and in the fact that Vilna was considered the “Jerusalem of Lithuania,” a center of Jewish piety and learning. In the nineteenth century, Lithuania was the site of the most important yeshivas (rabbinical academies) in the world. Young Jewish men and scholars came from afar to learn and teach in the yeshivas of  Telsiai, Panevėžys, and Slobodka (Vilijampolė), as well as to yeshiva in parts of Lita that are in presentday Belarus.

Vilna was also a source of pride for other, more secular reasons. It was a center of the Haskalah, an intellectual and political modernizing movement sometimes called the “Jewish Enlightenment,” that began in Germany in the late eighteenth century but which soon spread to Eastern Europe.

In fact, there is a special name for Jews from Lite: Litvaks.  The stereotypical Litvak is intellectual, rational, and emotionally restrained, with even, sometimes, a superiority complex about coming from Lite rather than from some other place in Eastern Europe! Today, there are more children and grandchildren of Litvaks living abroad than in Lithuania, especially in the United States, South Africa, and Israel.

Vietinė žydų istorija ir kultūra

Schoolboys in Vilna

Berniukai įeina į Kultūros sklaidos tarp Rusijos žydų draugijos (Hevra Mefitse
Haskala) mokyklą Vilniuje, 1929 m. Draugija buvo įkurta 1863 m. Sankt Peterburge. Ją rėmė pasiturintys žydai, tarp tokių buvo baronas Horacijus Gincburgas ir Leonas Rozentalis. Draugija siekė skleisti tarp žydų rusų kalbą ir kultūrą, skatinti asimiliaciją, pašalinti žydų ir rusų kultūrinius bei religinius skirtumus. Draugijos pradininkai vylėsi, kad tai pagreitins žydų pilietinį lygiateisiškumą. Mokykla Vilniuje buvo įkurta 1909 m.

Lietuvos teritorijos, žydų vadinamos Lite, apima regioną, kuris kitados priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, taip pat Estijos bei Latvijos žemes. Tačiau šis žodis reiškia daugiau nei geografinę teritoriją –  žydams Lite reiškia vieną iš labiausiai dvasiškai ir kultūriškai išsivysčiusių kada nors egzistavusiųžydų bendruomenių. Lite yra ir sąvoką, ir vieta.

Iki Antrojo pasaulinio karo žydai buvo didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Tuometėje sostinėje Kaune du trečdaliai gyventojų buvo žydai, kitos reikšmingos bendruomenės gyveno Panevėžyje, Šiauliuose ir Ukmergėje, taip pat daugiau nei 270 miestelių ir kaimų. Vilniuje, dabartinėje Lietuvos sostinėje, žydų vadinamojeVilna, gyveno garsiausia Lietuvos žydų bendruomenė. XIX a. pabaigoje žydai sudarė apie 40 proc. visų miesto gyventojų.

Miesteliai, kuriuosežydai buvo didžioji gyventojų dalis, aplinkiniams kaimams tapdavo savotiškais prekybos centrais. Panašus modelis vyravo ir kitose Rytų Europos šalyse. Šio tipo miesteliuose (žydai vadino juos štetlais) žydai dažnai gyvendavo netoli centrinės turgavietės, kur jie turėjo parduotuvių ar kitą verslą, prekiaudavo žemės ūkio prekėmis ar galvijais. Sinagogos taip pat buvo įsikūrusios šalia turgaus, tapdavo neatsiejama kraštovaizdžio dalimi.


Žydai gyveno ir kaimuose, čia vertėsi specifine vietos ekonomikos veikla. Pavyzdžiui, iki XIX a. pabaigos dauguma kalvių Lietuvos kaimuose buvo žydai. Kitos tarp kaimo žydų dažnos profesijos buvo smuklininkai, malūninkai ir batsiuviai.

Tradiciškai Lietuvos žydai, kaip ir kitos regiono tautos, tapatinosi su savo etnine ir religine bendruomene. Žinoma, laikui bėgant, tai pradėjo keistis. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daug žydų vaikų lankė lietuviškas mokyklas, kai kurie žydai nebebuvo religingi ir gyveno pasaulietinį gyvenimą.

Lietuvos žydų kultūra ir religija turėjo daug bendro su Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir Austrijos-Vengrijos imperijos žydų kultūra ir religija. Tačiau kai kurie Lietuvos žydų papročiai, tradicijos ir tautosaka skyrėsi. Lietuvos žydai didžiavosi litvakų kultūra ir tuo, kad Vilna buvo laikoma Lietuvos Jeruzale, žydų pamaldumo ir mokymosi centru. XIX a. Lietuvoje buvo įsikūrusios svarbiausios pasaulyje ješivos (aukštos religinės mokyklos). Jauni žydų vyrai ir mokslininkai iš tolimiausių kraštų atvykdavo studijuoti ir mokytis Telšių, Panevėžio, Slabados (Vilijampolės) ješivose, taip pat ješivose, kurios dabar yra Baltarusijos teritorijoje.

Vilnakėlė pasididžiavimą ir dėl pasaulietinių priežasčių. Miestas tapo Haskalos – modernaus intelektualinio ir politinio judėjimo, vadinamo žydų apšvieta, kuris prasidėjo Vokietijoje XVIII a. pabaigoje ir greitai paplito Rytų Europoje, – centru.

Žydai, kilę iš Lite žemių, yra vadinami litvakais. Litvakas yra intelektualus, racionalus ir santūrus, kartais net jaučiantis pranašumą dėl to, kad yra kilęs iš Lite, o ne iš kitų Rytų Europos teritorijų! Šiandien daugiau litvakų vaikų ir anūkų gyvena užsienyje nei Lietuvoje, ypač jų daug JAV, Pietų Afrikos respublikoje ir Izraelyje.