Using EBYVCP Primary Sources in the Classroom
YIVO Vilniaus kolekcijos pristatymas mokyklose

LANGUAGE/KALBA:    English    |    Lietuvių

Economic LifeEkonomika

After World War I, most Lithuanian Jews made their living from commerce, industry, or crafts. Only a few thousand worked as farmers. Some Jews worked as doctors, dentists, and lawyers, mostly in the larger towns or cities, but there numbers were few. There were a few wealthy families, but most Jewish families were working class or poor.

The tailors and shoemakers in a town or village were very often Jews. Many of the stores around the marketplace in towns that had weekly markets were owned by Jews, who also played a prominent role in buying and selling produce and livestock. There were small manufacturing workshops. Large factories were few.

One exception to this rule, Šiauliai, was well-known for its Jewish tannery and leather industry. This industry grew after the arrival of the railroad, which linked Šiauliai with Russia and Germany. Soon, there was even a leather factory in Šiauliai. After World War I, there was an important Bata shoe factory owned by Jews there, along with linen, furniture, and chocolate factories.

Why were there not so many Jewish farmers? In tsarist times, Jews were not allowed to own land. Some rented land and hired peasants to help them farm it. Others played other roles in the rural economy, making their living from running inns and mills and selling alcoholic beverages, or trading in timber.

Other Jews made their livings at communally important occupations: as teachers, or kosher bakers and butchers, for instance.

Women worked alongside men in stores, or often were the main breadwinners for their family. Children also worked. Many had only a few years of school before they were sent to apprentice with tailors, shoemakers, or other artisans.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma Lietuvos žydų vertėsi iš prekybos, pramonės ar amatų. Tik keli tūkstančiai buvo ūkininkais. Kai kurie žydai dirbo gydytojais, odontologais ir teisininkais, dažniausiai didesniuose miestuose, tačiau tokių buvo nedaug. Buvo ir turtingų žydų šeimų, tačiau dauguma žydų priklausė darbo klasei, buvo neturtingi.

Miestuose ir kaimuose žydai dažniausiai dirbdavo siuvėjais ir batsiuviais. Dažniausiai turėjo mažas dirbtuves, didelių gamyklų buvo nedaug. Žydams taip pat priklausė dauguma parduotuvių aplink pagrindines turgaus aikštes, jie buvo žinomi kaip maisto produktų ir gyvulių prekeiviai.

Išimtis buvo Šiauliai – ten žydai valdė gerai žinomą odų rauginimo ir odos gaminių pramonę. Šios pramonės augimą paskatino naujai nutiestas geležinkelis, jungiantis Šiaulius su Rusija ir Vokietija. Netrukus Šiauliuose atsirado net odos fabrikas. Po Pirmojo pasaulinio karo čia veikė žydams priklausantis avalynės fabrikas „Batas“, taip pat lino, baldų ir šokolado gamyklos.

Kodėl nebuvo daug žydų ūkininkų? Caro laikais žydams nebuvo leidžiama turėti žemės. Kai kurie jų išsinuomodavo žemės sklypą ir samdydavo valstiečius, kad šie padėtų ūkininkauti. Žydai įvairiais būdais įsitraukdavo į kaimo ekonomiką, turėdavo smukles arba malūnus, prekiaudavo alkoholiniais gėrimais ar mediena.

Kiti žydai pragyvenimui užsidirbdavo iš savo bendruomenei svarbių profesijų, pvz., buvo mokytojai, košeriniai kepėjai ir mėsininkai.

Moterys dirbo kartu su vyrais parduotuvėse, dažnai būdavo pagrindinės šeimos maitintojos. Vaikai taip pat dirbo. Daugelis moterų buvo baigusios tik keletą klasių, mergaitės būdavo siunčiamos mokytis siuvėjo, batsiuvio ar kito amato.

Ekonomika