Using EBYVCP Primary Sources in the Classroom
YIVO Vilniaus kolekcijos pristatymas mokyklose

LANGUAGE/KALBA:    English    |    Lietuvių

TheaterTeatras

The story of Yiddish theater begins in 1876, when writer Abraham Goldfaden, the self-anointed “father of the Yiddish theater,” joined forces with two singers in Jassy, Romania, and staged the first professional Yiddish operetta. This was followed by a string of immensely popular operettas written, composed, and staged by Goldfaden, that combined Jewish stories and folk and musical traditions with the practices of European operettas. These plays, many of which were biblical pageants and romances, presented colorful spectacles meant to awe and entertain the audience.

Within a decade, playwright and social activist Jacob Gordin would alter the spectacle-oriented culture of the Yiddish theater. His work to reform the Yiddish stage primarily by providing it with more realistic and literary plays was welcomed and supported by the Yiddish intellegentsia, that hoped for a Yiddish drama comparable to the great plays of the Western canon. In works such as The Jewish King Lear and Mirele Efros (1892), and The Kreutzer Sonata (1902), Gordin referenced and recast works by major Western writers as quintessentially Jewish.

The Gordin era was followed by an when writers created dramatic texts that were increasingly more literary in content and which were influenced by contemporary theatrical, social, and cultural concerns, including, eventually, avant garde theater. This was a new, modernized theater that was rooted in the familiar Yiddish theatrical tradition.

Thousands of original plays were written and performed on the Yiddish stages of Europe and America between 1876 and the eventual decline of the Yiddish theater in the post WWII era. These plays were concerned with those social and cultural themes most important to its audience: labor relations, women’s rights, gender roles, intermarriage and conversion, and acculturation and assimilation. In addition, from its earliest years, the Yiddish repertoire did not consist only of plays written in Yiddish. Popular European and American plays of the time that had no Jewish content were translated into Yiddish and translations of the classic works of Western drama including Shakespeare were presented on the Yiddish stage.

In addition to large commercial theaters, there were many Yiddish traveling troupes. One of the most well-known of these was the Vilna Troupe. Formed in 1915 in Vilna, the Vilna Troupe was dedicated to performing literary works by major Yiddish and Western writers, and their performances  were famous   for being at the forefront of the modernist and avant garde theater movement. The Vilna Troupe was the first to stage S. Ansky’s The Dybbuk, about a young woman who is possessed by the ghost of her dead lover. The drama remains one of the most beloved and most often studied Yiddish plays to this day.

Yiddish theater gave voice to and was an active participant in the modern Jewish experience. In many respects, the theater became the only place in which the Jewish audience could comfortably return to a homeland and to a religious past that had been greatly devalued in modern life. The theater house came to function as a space where competing cultures and identities could meet, interact, negotiate, and come to terms with one another on the stage.

Jidiš teatro istorija prasidėjo 1876 m., kai rašytojas Abraomas Goldfadenas, pats save vadinęs „Jidiš teatro tėvu“, bendradarbiaudamas su dviem dainininkėmis, Jasuose(Rumunija) sukūrė pirmąją jidiš kalba atliekamą profesionalų operetę. A. Goldfadenas sukūrė ir pastatė daug populiarių operečių, žydų istoriją, tautosaką ir muzikos tradicijas jose derindamas su Europos operečių tendencijomis. Šios pjesės, iš kurių daugelis buvo bibliniai pasakojimai ir romansai, turėjo stebinti ir linksminti žiūrovus.

Po dešimtmečio dramaturgas ir visuomenės aktyvistas Jokūbas Gordinas pradėjo keisti jidiš teatro kultūrą. Žydų inteligentija rėmė ir palaikė jo siekį reformuoti jidiš teatro sceną, kurti daugiau realistinių ir literatūrinių pjesių, kad darba ijidiš kalba prilygtų reikšmingiausiems Vakarų teatro kanono darbams. Remdamasis didžiųjų Vakarų rašytojų darbais ir juos perdirbdamas, J. Gordinas sukūrė svarbius žydų teatro veikalus –„Žydų karalių Lyrą“(1892), „Mirelę Efros“ (1898) ir „Kreicerio sonatą“ (1902 m.). Jie atspindėjo tikrąją žydų teatro dvasią.

Po J. Gordono eros radosi tekstų, kurių turinys buvo vis labiau literatūriškesnis ir kuriems įtakos turėjo to meto teatriniai, socialiniai ir kultūriniai aspektai, įskaitant avangardo teatrą. Tai buvo naujas modernus teatras, kurio ištakos –jidiš teatro tradicija.

Nuo 1876 m. iki jidiš teatro nuosmukio po Antrojo pasaulinio karo Europos ir JAV žydų teatro scenose buvo suvaidinta tūkstančiai originalių pjesių jidiš kalba. Šie kūriniai pasakojo apie žiūrovams aktualias tometo socialines ir kultūrines temas: darbo santykius, moterų teises, lyčių vaidmenis, santuoką su kitatikiais, atsivertimą į kitą religiją, asimiliaciją. Be to, repertuare buvo ne tik pjesės jidiš kalba. Į šią kalbą buvo verčiamos ir populiarios Europos bei JAV autorių pjesės, kurių turinys nebuvo susijęs su žydų gyvenimu. Jidiš teatro scenose buvo statomi klasikiniai Vakarų autorių draminiai kūriniai, tarp jų ir Williamo Shakespeare‘o.

Be didelių komercinių teatrų, buvo daug keliaujančių jidišteatro trupių. Viena žinomiausių iš jų – Vilner trupe (Vilniaus trupė – jid.). Įsteigta 1916 m. Vilniuje, trupė vaidino didžiųjų Vakarų autorių ir rašytojų jidiš kalba darbus, o jų spektakliai garsėjo modernistinio ir avangardinio teatro bruožais. „Vilniaus trupė“ pirmoji pastatė S. An-skio pjesę „Apsėstoji“– apie jauną moterį, kurią apsėdo mirusio mylimojo dvasia. Iki šių laikų ši drama išlieka viena mėgstamiausių ir dažniausiai nagrinėjamų pjesių jidiš kalba.

Jidiš teatrai aktyviai dalyvavo tuomečiame žydų gyvenime. Teatras dažnai tapdavo vienintele vieta, kur žydų auditorija galėjo sugrįžti į simbolišką tėvynę, prisiminti religinį gyvenimą, kuris tapo labai nuvertintas. Teatrai veikė kaip erdvė, kurioje konkuruojančios kultūros ir bendruomenės galėjo susitikti, bendrauti, derėtis ir susitaikyti.

Teatras